2012 metai
Man pasakyk,
Kokia kalba kalbėt turėčiau,
Kad būt suprantama kalba mana
Ne vien tik žmogui , bet -
Medžiui, paukščiui, žolei…
Gal jiems kalbos nereikia,
širdis tavoji pakuždės
be žodžių tavo meilę…
…..
Baisu ir liūdna,
Dėl to, kas dedasi aplink,
Atrodo vietos nėr ramios pasauly:
Jei ne karai,
Tai šaudymai,
Muštynės,
Prievarta –
Ir vis iš mūs žmonių
Ateina smurtas,
Agresija,
Nemeil ė…
O paukščiai gieda
kas rytą vis darniau
Ir žemė, rodos, klesti,
Danguj saulelė šypsos,
Spinduliais glostydama
medžių šakas…
Ko trūksta žmogui
Ar žino jis?
Ar susimąsto,
Kad visko turi,
Tik meilės nėr:
Nei sau,
Nei žemei,
Nei artimui…
(Liepos 20 d.)
…….
11.19
Nuostabu gyventi
žemėj
ir jausti jos globą…
Pro visus kataklizmus,
stichijų siautėjimą,
katastrofas
malonu išgirs jos atodūsį
lyg apkabinimą…
Žeme, žemele,
Motina geroji,
apkabinu Tave
kaip tu mane
……………..
Negaliu užrašyt
žodžių,
kurių nėra,
bet kurie širdies dainoj sudėti,
skamba
nuo ryto
ligi vakaro,
nuo vakaro
ligi amžinybės…
………….
Saulelė –
Mažas taškelis
Pro tirštą rūką,
Spaudžiantį Žemės krūtinę,
Spingso ir siunčia
Spindulėlį man
Tiesiai į širdį…
………………..
Kai pradedu
giedoti
Garsus: a-a-a-o-o-o-u-u-u-m-m-m,
Paukšteliai susirenka
prie lango
klausos, klausos…
ir užtraukia savo giesmeles,
lyg pritardami,
lyg džiaugdamiesi…
………….
Niekas nežino
(o ar žinoti reikia?),
Kada ateis
Paskutinioji tavo
valanda žemej…
Būtis tavoji juk nesibaigia:
Gyvenk ir džiaukis,
Ką dabar turi
Ir neliūdėk dėl to,
Kas buvo vakar…
Nesuk galvos,
Kas bus rytoj…
Už lango inirtingai
siaučia vėjai,
kažkur, ne taip toli,
putoja jūros bangos…
Tau šilta ir jauku,
Prie židinio
namų gimtųjų…
----------------
2011 m.
Kai saulės kraštelis
išlenda iš už debesio
ir spindulėlis menkas
šį niūrų Advento rytą
nušviečia žemę,
pražysta siela,
kaip žiedas pavasarį išsikleidžia...
Atrodo nieko ypatingo,
o žemė rojum pavirsta
nuo dieviškos šviesos prisilietimo...
*********
Gruodis
su perkūnijom, lietumis ir vėjo gūsiais
keliauja per žemę lenkdamas medžių stuomenis
ir įsupdamas jūros gelmę,
kuri laižo pakrantę
ir mano kojas
nusinešdama kaskart su savim
dalelę manęs ir kranto...
Bet sielai smagu,
ji džiaugias stichijų siautėjimu
ir semias iš jų stiprybės...
*********
Nežinau kaip ir kodėl
tik jaučiu, kad virpa siela,
džiaugias, lyg ir ruošias startui:
pakilti į erdvę,
įsilieti į neaprėpiamą kosmoso platybę,
pajusti saldų
nežinomybės – man
ir kasdienybės – jai
skonį...
Ir grįžus žemėj būt šviesa...
*********
Siela, ilgus metus kalinta,
veržias į laisvę...
Kodėl, kaip ir už ką
laikėm ją uždarę?
Ar todėl, kad troško
būti laisva,
būti matoma,
būti reikalinga,
būti duodanti,
būti atjaučianti,
būti mylinti ir mylima,
būti nepakartojama,
būti tokia, kokia yra...
Tiems, kam yra...
Džiaugias siela
kasdien atsiaugindama sparnus...
Šviesėja žemė,
šviesėjam mes...
*********
Žiūriu į medžius
ir gailestis suspaudžia širdį –
žaliuosiu rūbus nusimetę
atstato nuogas krūtines
žiemos vėjų pagairei...
Nėra jiems ramybės,
nėra atjautos
(nebent žmogus
žvilgsniu apkabina ir sušildo
džiaugdamasis, kad jo dalia geresnė)...
Tik ar taip?..
Lenkiuos Žmogui, su meile ir džiaugsmu beriančiam žemėn grūdą, kad daigas užgimęs šviesą sugertų ir subrandintų Duoną... Laiminu Duoną – Šviesą ir sotį sielai ir kūnui – Kad užtektų jos mums, Mūsų vaikams, Mūsų vaikų vaikams... Kad su meile dalinama būtų, Kad trupinėlis iš delno nusprūdęs Su pagarba būtų pakeltas, Kaip brangiausia Kūrėjo dovana
mums... Apkabinu lauką ir dangų – Prie širdies priglaudžiu, Kad išgirsčiau, kaip skamba Rugio giesmė... Duonos giesmė... Paukščio giesmė... Širdies giesmė...
*********
Paukšteliai
taip linksmai čiulbėję pavasarį, vasarą,
retai beatskrenda ant palangės,
kad pradžiugintų
giesmės išsiilgusią širdį...
Nors sniego nėr,
žemė apsigobė sąstingio šydą –
gyvybė visa nurimo, pritilo...
Tik žmogus
veržias pro neišauštančią dieną,
nerimsta, ieško, blaškos -
Lyg ne medžius,
o jį nuolat siūbuotų vėjas...
*********
Metai bėga,
kaip upelio čiurlenimas
plaukia pro šalį:
medžiai sprogdina pumpurus
veši,
meta lapus,
grumdamiesi su žiemos vėjais
brandina naujus pumpurus...
Sukasi laiko ratas
ir tu tam rate,
įgaunančiam vis didesnį pagreitį,
sukies ir nepastebi,
kad keities:
aplink akis ir lūpas
vis daugiau vingių,
plaukai nubalę...
Širdis vis dažniau
primena apie save
kluptelėjimu ar lengvu krestelėjimu...
Tačiau vis dar atrodo,
kad kaip vaikystėj
bėgioji basa po žydinčias,
nuo saulės įkaitusias pievas,
skini augalėlius ir dėlioji:
čia nuo skausmo,
čia nuo kirmino,
nuo galvos svaigimo,
nuo... ir galo nėr –
kiekvienas geras
ir geresnio, geriausio nėr ko ieškot...
Sukasi ratas-
Gyvenimo ratas-
Rėdos ratas...
Ir tu tam rate,
kol išsuks kada
į Pradžią...
2010 metų eilėraščiai
ŽOLINČIŲ ŽOLYNŲ TAKAS
Nuo grumsto pavasario pilko,
Nuo pumpuro medžio užgimusio,
Nuo paukščio giesmės nenutylančios,
Nuo žolyno dangun pakilusio...
Nuo saulės švelnaus palytėjimo,
Nuo sielos gilaus atsidūsėjimo,
Nuo žvilgsnio migloj ištirpusio,
Nuo žodžio dainoj išlikusio -
Takas žolynų per Lietuvą Lietuvai
Nuo pilies Gedimino lig Birutės kalno...
Kretingoj, po Pabrėžos kojom, atgulė,
Kad pagerbtų didį Žolinčių...
(Sausis)
KAS - LIETUVA?
(Lietuvos vardo
tūkstantmečiui)
Ar Tu – pilko vyturio giesmė,
Ankstyvą pavasario rytą
Užgaunanti širdį?
Ar Tu – žydintys sodai,
Rudeniui nešantys vaisių?
Ar Tu – jūros ošimas,
Bangom apkabinantis krantą?
Ar Tu – raudoniu pražydę
Rudeniniai miškai?
Ar Tu – daina, ataidinti
Iš tūkstantinės chorų krūtinės?
Ar Tu – poetų sparnuotas žodis,
Atkartotas vaikiškų lūpų?
Ar Tu - dangus, saulės spinduliu
Apglėbiantis Tavo laukus?..
Ir kas man Tu,
su giedančiais paukščiais,
su sodų žydėjimu,
su jūros bangom,
miškais pražydusiais rudenį?
Su skambiomis dainomis,
Žodžiais, poetų sudėtais,
Veidu, nuglostytu saulės?..
Kas esi man Tu?
Kas aš Tau esu?
Be Tavęs verktų mano širdis,
Be manęs Tavo veidas nuliūstų...
(Vasaris)
MAMAI
Ar einu kur,
Ar mąstau,
Ar klausau,
Ar džiaugiuos,
Ar liūdžiu
Tavo buvimą šalia
Vis jaučiu,
Ir girdžiu Tavo balsą,
Tavo skundą
Vyturėlio virvenimu
Virš pavasario
Arimų snieginų,
Kad per mažai
Tave mylėjau,
Kad žodžių meilių
ištarti laiku nesuspėjau...
(Vasaris)
-------------------
Apkabinu
grublėtą pušelės kamieną,
Priglaudžiu
kaktą
Prie vėsios
jos žievės…
Ir jaučiu
Kaip šerdim
Teka
gyvybės syvai…
Tarp žemės
ir saulės
Žydras
būties takas -
Per dangų
Plonytis
gyvasties siūlas…
………
Sniegas
baltas ir tyras
Paženklintas
pėdų:
Žvėrių ir
žmonių,
Paukščių ir
vėjo,
Takas,
sustojantis
Čia ir
dabar
Akimirką
vieną pabūti,
Nuplėšti
lapą pernykštį,
Šaką
pajudinti,
Nulaužti
gauromečio kuokštą,
Paleist
pavėjui –
Tevoliojas
per proskyną
Lig pirmo
krūmo
Ar pušelių
guoto…
…………
ŽIEMOS
KELIAS
Užmesk
žvilgsnį į
Kelio
pradžią.
Nerandi?
Paženklink
pabaigą.
Nematai?
Širdis
smarkiau suplaka,
Kai užsimeni
Apie
paukščių ulbesį,
Apie
šlamesį lapų
Ir žolynų
kuždesį…
O dabar,
Kiek tik
akys aprėpia,
Vien balta
tyruma -
Nebylus
gamtos ir saulės
Dialogas,
Alsuojantis
pavasario nuojauta…
(Kovas, pradžia)
…………
Džiaugiuos
pirmaisiais
saulės spinduliais
ir akimis,
kurios juos regi,
ir širdimi,
kuri juos jaučia…
Džiaugiuos
išvis, kad nubudau,
kad kojom
savo vaikštau,
rankas
kilnoju ir kad myliu visa,
ką aplink
turiu ir ką toliau,
ir dar
toliau:
dangų ir
žemę,
žmones ir
paukščius,
medžius,
gėles,
jūrą ir
upelio virvėjimą,
sava šnekta
kalbėjimą
apie
gyvenimą,
apie bėgimą
be perstojo,
pirmyn,
pirmyn į nežinią
ar į savo
pradžią
Motinos
žemės gilybėj,
Visatos
būties platybėj …
(Kovo 17 diena, ankstyvas rytas, vietoj
meditacijos)
-------------
Pirmosios
žibuoklės –
pavasarios pranašai
prie žemės prigludę,
kaip kūdikiai motinos įsčiose,
laukia, kol juos paglostys
motina saulė...
Pramerks tada akutes,
pakels galvutes
ir nusišypsos
tiesiai į širdį
tau, žmogau...
(Kovo pabaiga)