Kas yra mandala?
Mandala - (sanskrito kalba reiškia ratas, diskas, sfera) yra apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką. Joje simboliškai atsispindi visos visatos arba atskirų jos dalių pilnatvė. Netgi kai mandalos forma yra trikampis, kvadratas, ar penkiakampis, tai yra, centruota kompozicija, priklausomai nuo tradicijos vadinama mandala arba jantra.
Taigi, mes renkamės mandalos forma, jos kūrimo principus kaip labiausiai harmonizuojančius mūsų sielą ir dvasią, o juo harmoningesnės siela ir dvasia, tuo darosi sveikesnis, aktyvesnis, harmoningesnis ir kūnas. O juo sveikesnis kūnas juo aukštesnis mūsų sielos lygmuo. Suprasdami tai, kad siela nemirtinga, o kūnas tik sielos namai, mes visų pirma siekiame sielos sveikumo, o jos sveikumas – tai harmoningumas, meilės, šviesos, ramybės, atjautos, supratimo, atlaidumo, dieviškumo savyje išlaikymas, išsaugojimas... Ir kai siela šviesi, šviesėja ir namai, kuriuose ji gyvena. Taigi, teigiu, kad piešdami mandalą ar kitaip sakralinį ornamentą, mes veikiame savo savijautą: sujauktą – sutvarkome, neramią - nuraminame, įskaudintą – paguodžiame, o neturinčią neigiamų emocijų -sustipriname.
Tokių centruotų kompozicijų apsidairę galėtume rasti gamtoje ir mūsų aplinkoje labai daug. Kas gamtos sukurta, kas iš Dievo valios gimę ir turi tokią simetrišką centruotą kompozicija ir turėtų būti vadinama mandala, nes tik Dievo valioj, tik jai paklūstant, tik su Aukščiausia esybe bendraujant gali būti sukurta manadala, nes tai visgi nėra paprasta, o ryšyje su Aukščiausiąja Dvasia užgimusi kompozicija. Taigi, visa, kas gimsta gamtoje, ir turi panašią kompoziciją, tas gali vadintis mandala, o tai, ką sukuria žmogus, ne visada galime vadinti mandala, o tik tada, kada kuriama gilioj meditacijoj, maldoj, giedant ar kitaip kalbantis su Aukščiausiąja Valia.
Grįžkime prie tos pačios rytietiškos praktikos, kada vienuoliai budistai giedodami ir melsdamiesi iš smėlio supilsto mandalą, o kai baigia, viską sumaišo, supila į indą, išneša prie vandens ir išbarsto... Mandala jiems tik kaip priemonė melstis. Tačiau žmogus, kuris kuria tai mandalai piešinį, turi mokytis ištisus 25 metus. Taigi tam tikra pasme, galime sakyti, kad ir pati kūryba svarbi kūrėjui tik tol, kol sukuria, o toliau jau ji jam nebepriklauso ir yra taip kaip Dievas nusprendžia, priima ją kiti žmonės, džiaugiasi, ar užneša užmaršties dulkės. Tai gal gi ta, kuri atlikta tariantis su Dievu, keliauja per žeme, o ta tik žmogaus valia atlikta – išsibarsto.
Kodėl turėtume piešti mandalas?
Mandalos piešimas – gilus dvasinis vyksmas, kuris atliekamas meldžiantis, medituojant, giedant giesmes ar kartojant mantras ir per tai susijungiant su Visata, su Aukščiausiojo valia ir gaunant jų atliepimą, vedimą per formų ir spalvų harmoniją į save patį. Į save tą, kurio negalime išvysti veidrodyje, į tą, kuris dažniausiai slepiasi po kauke, ir kuris dažniausiai yra visai kitoks, negu jį mato aplink esantys žmonės. Į save, Sielą, - nepakartojamą, ypatingą, gražų, stiprų, visa galintį, nemirtingą savo dvasinį pavidalą, kurio veidrodinį atspindį ir gauname nusipiešę mandalą. O kada turime savo atvaizdą, jau galime jį tyrinėti, pažinti, pasidžiaugti ir padėti sau, jei reikia, sustiprinti ir pakelti save ant aukštesnio tobulėjimo laiptelio...
Per piešimo seansus manęs klausia, kiek ir kaip gali padėti sau. Atsakyti galiu tik tiek, kiek patyriau pati. Pradėjau nuo išsipiešimo valandėlių po stresinių situacijų. Kai pirmą kartą piešiau, galvojau, kad tai ką nupiešiu, bus chaotiška, spalvos tamsios, kontrastingos, tačiau, pradėjus piešti, visas chaotiškas pyktis dingo, išgaravo, neliko jo nė pėdsako, o spalvos ir formos žavėjo savo koloritu, nors nieko specialiai nesirinkau, dirbau intuityviai. Vėliau daugiau pastudijavusi psichologų vertinimus supratau, kad šitaip tuoj pat po konflikto pradėjusi piešti, u-kirtau kelią jo įsišaknijimui viduje. Tas pykčio gumulas dar vis sklandė aplinkui ir laukė mano veiksmų ir ko gero, jeigu būčiau pradėjusi kurti keršto planus, jis būtų laimingai nutūpęs mano smegenų ląstelėse ir pradėję ardyti kitų organų struktūras, o kadangi ėmiausi kūrybinės veiklos, o kūryba – tai kalbėjimasis su Dievu, tai visai užmiršau, kad turiu ant kažko pykti ar kažkam keršyti. Ir kadangi man tai buvo nebeaktualu, blogis pasitraukė ieškoti palankesnės dirvos. Ir dar – man atrodo, piešdami mandalą, mes kuriame šviesą, kuri apsaugo mūsų būtį nuo tamsos jėgų puolimo. Taigi, aš ne nusižeminau ar pasidaviau įžeidinėjama, bet pasitraukiau į šalį, kad manęs panašios strėlės nepasiektų, o prašautų pro šalį. Ir kuo daugiau po įtemptos dienos piešiau mandalas, tuo darėsi šviesiau, tuo mažiau strėlių taikėsi į mane. Gerėjo sveikata, atsirado žmonės, kurie parodė kitą dvasinės darnos kelią ir padėjo bei padeda juo eiti.
Ir dabar vesdama seminarus sutinku žmonių, kurie sakosi nenorėję eiti piešti, nes pavargę, visokių nemalonumų per dieną turėję, bet prisivertę, o pasibaigus seminarui nebejaučiantys jokios įtampos – taip gera ir šviesu širdyje.
Žinoma, svarbu ir žmogaus nusiteikimas ir aplinka, kurioje tenka dalyvauti, bet visuomet ieškau būdų, nuraminti žmones, įjungti į bendrą nusiteikimą. Tą atlieka muzika, žvakių šviesa, smilkalai ir... nuoširdus kalbėjimas.
Kaip atėjau iki mandalų piešimo praktikos?
Kaip atėjau iki mandalų piešimo praktikos?
Kartą išgirdau per radiją N. Volmer laidoj kalbant apie mandalas, suklusau. Po truputį pradėjau domėtis, susiradau patalpas, pradėjau „išpiešti“ iš savęs stresines situacijas, nesėkmes. O dariau taip: kai jausdavau, kad susinervinau ar grauždavo nerimas, nueidavau į savo studiją, pasiimdavau pastelės, popieriaus, dėdavau tašką vidury lapo ir ratais varydavaus pirmyn, nelabai kreipdama dėmesio į tai, ką piešiu. Po to pradėjau ieškoti taisyklių, technikos principų, simbolių... Kurį laiką piešiau pastelėm, vėliau pradėjau paprastais spalvotais mokykliniais pieštukais, kurie buvo kieti, sunkiai drožėsi. Pradėjau ieškoti geresnių, kokybiškesnių. Trejetą metų dirbu spalvotais pieštukais, na, ir formatą naudojau atitinkamą 20 x 20.
Pradėjau rengti parodas. Pamačiau savo mandalas tarytum iš šalies, kitų žmonių akimis. Supratau, kad žmonės labai mažai žino apie šį žanrą, jo panaudojimo galimybes. Todėl pradėjau organizuoti pamokėles, kuriose žmonės patys prisiliestų prie šio ornamento galimybių ir pajustų jo poveikį.
Dabar jau vien save „išpiešti“ darosi per maža, per save einu į kitus žmones ir jiems piešiu mandalas. Kol kas nesutikau nei vieno, kuris sakytų, kad jam skirtoji mandala netinka (tikiuosi ne iš mandagumo). O taip pat noriu perteikti mandalų piešimo praktiką visiems galintiems laikyti pieštuką (ar teptuką) rankoje ir nesakau norintiems, šiuo atveju reikėtų netgi save paraginti, ypatingai, kai turime problemų. Nereikia čia nei meninių, nei kūrybinių gebėjimų, reikia tik save paskatinti, paraginti. O pagaliau mandala gali atsirasti ir iš žolynų sudėliota ir iš medžio išdrožta, vienintelis būtinas, privalomas netgi dalykas – visiškas atsidavimas Kūrėjo valiai, gilus panirimas į save meldžiantis ar medituojant, giedant ar dainuojant...
(Ištrauka iš Fijos knygos "Mandala - kad pažintum save" - 2011)